Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2011

P.S. ką kalėdiško nuveikiau šiemet?

Vaizdas
... Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų. Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompaniment

Pasakojimai nuo sofos: Vis dar yra ta pasakų šalis Kapadokija (II)

Vaizdas
... Atrodė, tas gruodis tooks ilgas, iki Kalėdų dar daug laiko, viską suspėsiu padaryti pasišvilpaudama ir šįmet tai jau tikrai nieko nepaliksiu paskutinei dienai. Realybė tokia: lėktuvas į Lietuvą jau trečiadienio rytą, o aš lakstau galvą pametusi rinkdama parašus, mat pasibaigus kontraktui išeinu iš darbo, dirbu, siuntinėju CV į naujas darbo vietas, prašokom vis nugriebiu kokią vieną kitą dovaną, sveikinimai neužrašyti, siuntiniai neišsiųsti, o dar norsi susitikti su tuo ir anuo, tinklaraštis visiškai apleistas - niekaip nepajėgiu pabaigti savo įrašo apie Kapadokiją, nors jis pradėtas kadų kadais. O kur dar vyro pasakymas: "tu šįmet dar neiškepei tų savo sausainiukų" (suprask, imbierinių). Tai ką, ryt šiandien kepsiu. Bet nesiskundžiu - kiek spėsiu, tiek, tiesiog tokios jau tos mano Kalėdos šiais metais, ir jos man kol kas patinka. :) ... O kol kas nyru į saldžius prisiminimus apie dienas Kapadokijoje... Taigi, kaip praeitame įraše minėjau, po pasiskraidymo bal

Pasakojimai nuo sofos: Yra tokia pasakų šalis ...

Vaizdas
... Kodėl gi artėjant Kalėdoms nepakalbėti apie pasakiškas vietas? Kaip, pvz., apie Kapadokiją. Kur pilna nykštukų bei fėjų namų su didžiuliais kaminais, kur teka pieno upės, laigo kupranugariai ir visi gyventojai keliauja oro balionais, o vyrai pasidabinę baltomis sukniomis mėgsta suktis aplink save... Jau, aišku, supratote, kad kalbu ne visai tiesą. ;) Bet Turkijoje esanti Kapadokijos vietovė, o tiksliau - Gioremės slėnis, man tikrai atmintyje užsiliko kaip pasakų šalis dėl savo keistų formų uolų, jose įrengtų namų, bažnyčių bei požeminių miestų, karavansarajuose savo apeigose paskendusių dervišų, dainuojančių pirtininkų bei galimybės sutikti saulėtekį oro balione. Skamba labai romantiškai, tiesa? Iš tiesų, tai ne viskas ten jau taip romantiška, bet už tai labai gražu. TIKRAI LABAI GRAŽU. Ir jeigu turėdami galimybę kas nors nusprendėte nevykti į Kapadokiją, tai be proto daug praradote. Rimtai. Vien faktas, kad Gioremės slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą daug pasako. T

P.S. Kur galima rasti daug gerų dalykų? MUGĖJE!!!

Vaizdas
... ...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (II)

Vaizdas
... Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia... Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :) Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams , yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (I)

Vaizdas
... Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie ... Stambulą ... :) Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą. Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip.  Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mok

Pasakojimai nuo sofos: smogas ir Atatiurko kultas (Ankara)

Vaizdas
... Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..." Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją. Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą). Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?). Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso lan