Pasakojimai nuo sofos: vis dar Andalūzija (Nerja, Ronda) + Gibraltaras

...
Vis dar nerimstu ir grįžtu prie Ispanijos pietų.


Viena vietų, kur sugalvojome apsilankyti, buvo Nerchos (Nerja) urvai. Jie ypatingi tuo, juose buvo surasti itin seni (maždaug 25000 - 3600 m. pr. Kr.) piešiniai ant uolų (arkliai, elniai, ožkos, ruoniai, paukščiai) + yra gausu stalaktitų-stalagmitų. Na, stalaktitai-stalagmitai mane jau nelabai domino, pakako, kiek jų mačiau viešėdama JAV, tačiau žiauriai norėjosi išvysti tuos piešinius ant uolos. Bet taip žiauriai.

Tačiau norai sau, o realybė... Ji irgi sau. Taigi, nors tie piešiniai ir plačiausiai-labiausiai-garsiausiai reklamuojami, bet turistai į tą urvą, kuriame jie yra, patekti negali – jis paliktas moksliniams tyrimams. Na taip, puikiai suprantu piešinių svarbą mokslui ir t.t., tačiau vis tiek labai nusivyliau.


Nuotaiką kiek pagerino pietums suvalgyta šviežutėlė žuvis bei nedidukė ekskursija į gretimą Maro miestuką. Ir vėl akis malonino namai, dekoruoti margiausiomis plytelėmis bei apskritai miestelio architektūrinis stilius, tačiau šį kartą pats smagumas buvo "neparadinė" miestelio pusė – t.y., kai bandydami nukeliauti iki jūros užtaikėme į šiltnamius ir daržus. Jums ką, būtų nesmalsu, kas ten šiltnamiuose auga??? Mums tai labai. :)


O ir pats priėjimas prie jūros tapo tokiu "laukininkai romantišku": norėdami patekti prie vandens, turėjome leistis toli žemyn, kur plytėjo uolų įrėminta įlankėlė bei sėdėjo romantiškai nusiteikusi porelė. Besileidžiant vienas iš mūsų – gurmanas – užkando kaktuso vaisių, o šis procesas baigėsi tuo, kad paskui iki vakaro traukiojom kaktuso dyglius iš to paties gurmano rankų pirštų...


Nusileidę prie vandens patogiai įsitaisėme ir buvom besiruošią mėgautis "romantika",


bet kad labai neįsijaustume, profilaktiškai gavome 10 minučių stipraus lietaus, todėl praktiškai išbandėme, kaip gerai nuo lietaus gali apsaugoti (arba neapsaugoti) aplink augusios nendrės-smilgos. Atsakymas – tiesą sakant, tai nelabai, bet jei turi dar ir skėtį, tada viskas liuks.

Kitas miestas iš norimų aplankyti bei netoliese esančių vietovių sąrašo buvo Ronda. Dar ir todėl, kad prieš kelionę labai daug prisiklausiau apie tai, kaip tenai puiku, įdomu, gražu ir t.t., ir t.t. Ne tik prisiklausiau, bet beveik ir patikėjau dar nemačiusi. Visgi tose žavesio kupinose kalbose buvo tiesos. Tikrai buvo.


Jau vien tik kelias į Rondą ko vertas: serpentinais vis kyli ir kyli aukštyn į kalną. Taip aukštai, kad net gali matyti Gibraltarą bei Afrikos šiaurinį krantą. Važiuojant į Rondą labai džiaugiausi, kad nesu vairuotoja, o tik paprasta keleivė. Brrr... Bet smagu.


Visgi Rondoje dar liko daug kas nepamatyta. Vienas neaplankytų dalykų – Koridos , o gal būtų teisingiau sakyti - bulių kautynių - muziejus įrengtas jau seniai - nuo 1785 m. - stovinčioje Plaza de Toros arenoje.

Kitas dalykas, apie jį net nežinojau, kad Rondoje laiką labai mėgo leisti garsus rašytojas Hemingvėjus. Čia jis ir "Fiestą" parašė, ir dalis veiksmo iš "Kam skambina varpai" vyksta. O aš ne nenutuokiau (tikra varna; čia aš apie save). Tai grįžusi pagalvojau, kad mano kojos gal net tas pačias grindinio plyteles mindžiojo... Parašiau dabar ir pagalvojau, kad visai norėčiau vėl ką nors Hemingvėjaus paskaityti...


Kuo Ronda žavi? Savaime aišku, kad savo senovinėmis gatvelėmis, namais, bažnyčiomis ir parkais. Ir dar grioviais. Kadangi Ronda yra įkurta ant uolos ir viename miesto šone labai gerai jaučiasi visas tas aukščio skirtumas + atsiveria gražūs vaizdai į tolumą.


Be to, griovys dalina Rondą į dvi dalis, todėl buvo pastatyti net du tiltai - Senasis (Puente viejo) ir Naujasis (Puente nuevo, statytas 18 a.),- kad palengvintų miesto gyventojams (o dabar, tai ir turistams) patekimą iš vienos miesto dalies į kitą. Įspūdingai griovys žiūrisi nuo Naujojo tilto. Tas tiltas ir vaizdai į jį bei nuo jo jau tapę tarsi vizitine Rondos miesto kortele. Bet tai suprantama, nes tikrai gražu. O būtų dar įspūdingiau, jei mūsuose – Liuksemburge – nebūtų panašaus griovio; tik va tokio impozantiško tilto Liuksemburge visgi nėra.


O šiaip kažko ypatingo apie Rondą pasakyti negaliu. Apskritai, malonu po šį miestą maklinėti, kada nėra labai karšta, bet prie kokių +30, aš jau nelabai norėčiau šiame mieste būti. Nors geriau pagalvojus, vakare, po siestos, kai atgyja miestas... Hmmm, gal visgi ir neblogai būtų... Tik va, jūra tolokai... Žodžiu, patiko man miestukas, tačiau kelias į jį bei iš jo kažkodėl paliko didesnį įspūdį.


Na ir dar viena įdomi vieta, kurioje apsilankėme – tai Ispanijos geidžiamas, bet Anglijos turimas, apie nepriklausomybę pasvajojantis Gibraltaras, kuriame vietiniai save vadina gibraltariečiais, kalba spanglish (anglų ir ispanų kalbų mišiniu), turi savo Gibraltaro svarą ir kasdien (na, kai nebūna rūko) mato Afrikos krantus.


Iš esmės, Gibraltaras yra didžiulis uolėtas kalnas (vad. Rock of Gibraltar), nes žemės jo papėdėje visai mažai, o ir tosios didžioji dalis pamažu atkovota iš jūros. Visas Gibraltaro plotas - 6843 kvadratiniai metrai. Į jį visai lengva patekti pėsčiomis arba mašina iš Ispanijos Linea miesto.

O toliau po Gibraltarą galima turistauti pagal savo tingumą, piniginės storį ir turimą laiką - pėsčiomis, mašina, taksi autobusiukais su gidu, keltis keltuvais į kalną arba lipti į jį pėsčiomis. Mes dėl keleto priežasčių rinkomės taksi autobusiuką su gidu, bet jei būčiau antrą kartą ir turėčiau visą dieną, tai pirmenybę atiduočiau vaikščiojimui pėsčiomis bei keltuvams.


Karo metais (pvz., 1779-1783 tarp Ispanijos ir Anglijos; II Pasaulinio karo metais) uolos buvo sprogdinamos ir kasami tuneliai, kur gyveno kareiviai, veikė ligoninė ir pan. Pagyvenus tuose drėgnuose tuneliuose, tai nė karo nebereiktų, ir taip greitai nuo drėgmės nusibaigtum. Beje, įdomu tai, kad 18 a. gręžti tuneliai yra daug patvaresni nei tie, kurie daryti II Pasaulinio karo metais. Dabar šiais tuneliais vaikštinėja turistai.


Dar viena atrakcija, kurios nepamiršta paminėti visi buvę Gibraltare – tai pusiau laukinės beždžionės (beberų makakos?), kažkada atkakusios iš Šiaurės Afrikos. Sakoma, kol neišnyks šios beždžionės, tol Gibraltaras priklausys Anglijai. Kaip ten su tų mamakų gyavimu toliau bus, aš nežinau, bet paskutiniame referendume gibraltariečiai pareiškė norą likti priklausomi nuo Anglijos, todėl, manau, dabar gali nesiskųsti, kad Ispanai nesutinka, kad jų vietinė futbolo komanda dalyvautų UEFA varžybose.


Kitas įdomus dalykas Gibraltare – oro uosto takas, kuris kerta pėsčiųjų ir mašinų kelią. Kai lėktuvas leidžiasi, tada kelias uždaromas, o paskui ir vėl galima eiti skersai nusileidimo tako. Gaila, bet mums neteko patiems išvysti, kaip leidžiantis lėktuvui yra sustabdomas mašinų ir pėsčiųjų eismas. Be to, jau statomas kitas nusileidimo takas ir šis, įdomusis, jau nebebus naudojamas. Deja...


Kai nelaipioji po Gibraltaro uolą, galima lankytis angliško stiliaus pub'uose bei kavinukėse (vienoje jų valgėm neįtikėtinai šviežius, traškius ir skanius Fish and Chips), vaikščioti palei pakrantę, po parduotuves ar kultūrintis, pvz., apžiūrinėjant bažnyčias. Įkišę nosį į katalikišką bažnyčią Gibraltare aptikom pažįstamą Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją – jo originalas kabo šv. Trejybės bažnyčioje, dar vad. Dievo Gailestingumo šventove, Vilniuje (ir čia tas pats paveikslas, dėl kurio lietuviai su lenkais pešėsi).

Tiek tos Ispanijos pamatėm, nors mintyse dar sukosi - noriu į Seviliją, noriu į Grenadą, noriu į... Ai, geriau paklauskit, kur nenoriu...
...

Komentarai

  1. ir ką gi čia beparašysi, belieka ech... ir kaip aš ten norėčiau pabūti :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)