Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2011

P.S. Dar dėl butoh šokio...

... Kaip reakciją į mano reakciją į buto (butoh) šokį, man atsiuntė štai šią nuorodą, kur susijungia Kazuo Ohno šokis ir "Antony and the Johnsons" muzika. Ir tikrai, tai, ką pamačiau, visai patiko, kadangi muzika, šokis ir žodžiai susiliejo įprasmingą visumą (bent jau asmeniškai man). ...

Pabambėjimai nuo sofos: skulptūra be komentarų.

Vaizdas
... Ką tik aptikau štai tokią skulptūrą prie Liuksemburgo Šiuolaikinio meno muziejaus. Norėjau rašyti - "be komentarų", bet negaliu iškęsti nepasakius, kad detaliau turbūt sunkiai įmanoma. :)

...

Pabambėjimai nuo sofos: kartais taip sunku suprasti šiuolaikinį meną...

Vaizdas
... Vakar nusprendžiau, kad nesuprantu aš to šiuolaikinio meno. Nors ne, toks pareiškimas gal kiek per griežtas. Turbūt reikėtų sakyti, nelabai suprantu. O dar geriau būtų eiti "šviestis", kad vis labiau suprasčiau tą šiuolaikinį meną. Apie ką aš čia..?

Aha, taigi vakar teko sudalyvaut tokioje vieno Liuksemburgo viešbučio saviprezentacijoje per labai eksperimentinius ir labai šiuolaikinius (populiarus žodis, kai kalbama apie meną)  muzikos ir šokio pasirodymus. Tas viešbutis įsikūręs Liuksemburgo ES institucijų rajone visai greta Šiuolaikinio meno muziejaus bei Filharmonijos. Galbūt tai ir įtakojo būtent tokio savęs pristatymo formato pasirinkimą. O į tą prisistatymą pasauliui mane atginė ne kas kitas kaip smalsumas.


Viskas prasidėjo nuo muzikinės dalies. Ir nors muzikinės instaliacijos bei grojimas mane ne tiek domino, tačiau šio pasirodymo vis tiek niekaip negaliu pamiršti. Negaliu dėl to, kad niekaip, tą nuoširdžiai prisipažįstu, nesuprantu, kaip rimtas suaugęs vyra…

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (III)

Vaizdas
...
Faktas kaip blynas, kad šiemet vasaros mūsuose nėra, bet užtat jūra - yra. Tad praeitas sekmadienis prasidėjo galima sakyti, kad visiškai įprastai - ankstų rytą senoviniu Liuksemburgo ekspresu riedant į Blankenbergę.

Oro prognozės nežadėjo nieko gero, bet neapleido viltis "o gal prie jūros visgi nelis..." Likus keletui kilometrų į Blankenbergės stoties prasidėjo tokia liūtis, kad jau beveik ir patikėjau, kad visą sekmadienį iki išvykimo atgal leisime vaikščiodami iš vienos kavinės į kitą. Tačiau mano (o kartu ir absoliučios daugumos traukinio keleivių) džiaugsmui išlipus iš traukinio nebelijo. Kartu buvo visiškai aišku, kad šį kartą į jūrą greičiausiai neįmerksiu anei mažojo kojos pirštelio. Deja...

Nors mieste žmonių netrūko, bet pajūris buvo tuštokas - tušti gultai ir po pliažą smagiai šeimininkaujantys paukščiai. Nesakau, kad tai blogai, nes, o kam jau čia labai patinka grūstis? Žinoma, žmonių irgi buvo - vedžiojančių vaikus, šunis, bėgiojančių ar šiaip, slampinėjanč…