Pasakojimai nuo sofos: vėjas, jūra, burės. Alikantė.

...

Po po bjauraus Valensijos lietaus džiovindami batus, gerdami arbatą ir viena akimi spoksodami į televizorių per žinias išgirdome, kad rytoj Alikantėje startuos jachtų varžybos. Gal būtų ši žinia taip ir praslydusi pro ausis, bet staiga „sušvito“, kad taigi rytoj iš pat ryto kaip tik ir važiuojame į Alikantę! Galvose iškart ėmė suktis visokie planavimo sraigteliai: o tai gal net ir varžybas pamatysime, aišku, jeigu ispanai starto nesuplanuos ankstyvą rytą... Bet ankstus laikas būtų truputį neispaniška, tad gal ir spėsime…

Kitą rytą telikus keliems kilometrams iki Alikantės stoties supratome, kad pakliuvome į kamštį. Gerai tik, kad visa pėsčiųjų minia bei automobilių srovė judėjo priešinga linkme nei mes - žiūrėti varžybų, tad tame kamštyje ilgai nesikankinome. Tik išlipę iš autobuso kosminiu greičiu susiradome daiktų saugojimo kameras (nes kur jau ten ieškosime viešbučio - vėliau į jį nueisime), staigiai sugrūdome savo daiktus ir paknopstomis nulėkėme į uostą. Važiuojant autobusu atrodė, kad uostas visai netoli stoties, bet vis tiek kol jį pasiekėme, tai iškilmingą princo kalbą bei poros jachtų lėtą išplaukimą – kai įgula vis dar atsipūtusi ir patenkinta žiūrovams mojuoja rankomis – į būsimų varžybų starto vietą jau ir praleidome.

Tačiau išlydėjome dar keturias jachtas ir išsiaiškinome, kad pačios varžybos prasidės tik po geros valandos. Taigi turėjome laiko panagrinėti lankstinukus, pagerti kavos ir pasiaiškinti, visgi į kokias varžybas čia mes papuolėme.

O pasirodo, kaip tik tądien Alikantėje prasidėjo tik kas ketverius metus vykstančios „Volvo Ocean Race“ varžybos, kurių trukmė net 9 mėnesiai, o distancijos ilgis toks, kad beveik apiplaukiamas pasaulis. Varžybų etapo metu (nes būna ir poilsio dienos) kiekvienoje jachtoje visą parą būna 11-os žmonių įgula. Toji įgula, be abejo, labai atidžiai atrinkta, kiekvienas jos narys turi savo darbus ir užduotis. Pavyzdžiui, būtinai įguloje turi būti bent du asmenys, turintys medicininį išsilavinimą, taip pat burių siuvėjas, inžinierius bei atstovas spaudai. Varžybų metu įgulos narių gyvenimas toks nepavydėtinas; negano to, kad miega jie pamainomis miniatiūrinėse kajutėse, bet tegali pasiimti tik vieną drabužių pamainą, o temperatūros per tuos 9 mėnesius kinta nuo -5 iki +40 Celsijaus; savo maisto raciono negali pasipildyti šviežiu maistu, tad daugiausia turi maitintis šaldytu bei džiovintu maistu, kuris, kaip įsivaizduoju, labai greitai įgrįsta. Dar pridėkime alkį bei miego trūkumą, nes abiejų dalykų varžybose tradiciškai pritrūksta. Bet vis tiek profesionalų tarpe šios varžybos laikomos itin prestižinėmis ir jose sudalyvauti beveik tolygu įlipti į Everestą.

Tad lapkričio 5 d. startavusios Alikantėje (Ispanija) jachtos pirmąjį etapą užbaigė Keiptaune (PAR), o tada plaukė į Abu Dabį (JAE), iš ten į Sanya miestą (Kinija), toliau į Auklandą (Naujoji Zelandija) ir Itajaí miestą (Brazilija), tada – Majamis (JAV), Lisabona (Portugalija), Lorjanas (Prancūzija), o baigsis viskas Golvėjuje (Airija). Kas mane nustebino, tai kad dalyvių nėra labai daug. 2011-2012 m. regatoje varžosi 6 jachtos: Sanya, Groupama, Telefónica, AbuDhabi, Camper, Puma. Daugiau visko apie šias varžybas galima rasti jų puslapyje: http://www.volvooceanrace.com/en/home.html

Praleidę keletą valandų uoste belaukdami, o vėliau - bestebėdami varžybas, nusprendėme, kad pats metas pakeisti savo buvimo vietą ir pasižvalgyti į miestą iš viršaus.

Todėl tiesiu taikymu užsikėlėme į Santa Barbarą pilį (kažkada atlikusią gynybines funkcijas, vėliau tarnavusią kaip kalėjimas, o dabar funkcionuojančią kaip turistų pramoga (castillo de Santa Bárbara)), esančią ant 169 metrų aukščio Benacantil kalno.

Ilgai joje neužtrukome, nes kaip tik pataikėme „siestos laiku“, tad muziejus neveikė, o vėjas viršuje košė kaip reta. Apskritai tądien oras buvo šalčiausias per visą mūsų 2 savaičių kelionės po Ispaniją laiką. Bet visgi suradę šiokią tokią užuovėją pritūpėm ant akmenų suvalgyti įsidėtus sumuštinius (alkis – dalykas negailestingas) su vaizdu į miestą „iš dangaus“.

Nusileidę žemyn iki sutemstant dar pablūdinome po senamiestį. Į kai kurias užrakintas bažnyčias taip ir nepatekome, bet už tai įsiveržėm į kažkieno vestuves Katedroje (nelabai gražu gal, bet tokie smalsuoliai ne mes vieni buvom, be to, stengėmės lindėt kaip pelės po šluota,- čia mano pasiteisinimas), pastiviniavome prie barokinio Savivaldybės pastato (gražus visai) bei priešais esančių fontanų, pasibaisėjome aukšta ir stora vienuolyno tvora (nežinau, nežinau, kaip ten merginos ir moterys savo noru užsidarydavo), nusižiūrėjome restoraniuką vakarienei.

Dar palypėjome į ganėtinai romantišką Barrio de la Santa Cruz rajoniuką su į kalvą kylančiomis siauromis, gėlių vazonais apstatytomis, plytelėmis išklotomis, todėl (logiška) labai gražiomis gatvelėmis ir spalvingais namukais.

Na, ir sutemus, jau po visko, t.y. nuvargę po visų ekskursavimų ir sočios vakarienės, gražiai sutvarkyta Ispanijos esplanada (Explanada de España) neskubėdami - pasidairydami po suvenyrų kioskelius bei į šalimais prekiaujančius nelegalus – traukėme į stotį pasiimti daiktų. Kuo arčiau stotis, tuo sunkiau man kojos dėliojosi. Atrodė, kad nuovargis skverbiasi į kiekvieną raumenėlį, o visos svajonės tampa tokios banalios – tik apie dušą ir lovą. Na, bet kaip tyčia, kaip kad gyvenime jau būna, eidami į viešbutį sugebėjome pasiklysti. Nežinau, nei kaip, nei kodėl, nes ten akivaizdžiai nėra kur pasiklysti, bet mes vis tiek praklaidžiojome gal kokią valandą – dardardar su lagaminu vieną pusę, dardardar į kitą pusę - kol suradome su viešbutį. O jis, bjaurybė, buvo pačioj panosėj. :)

Apibendrinant, Alikantės matėm visai mažai ir ką labiausiai prisimenu iš pasibuvimo joje

 tai kiaurai pučiantį vėją ir „Volvo Ocean Race“ jachtas.

...