P.S. nuomonių skirtumai, arba vidutiniškai vs labai skanus kamamberas

...

Ramią sekmadienio popietę, kai saulė lepina mano palangės gėles, o pro atdarą langą girdisi miesto aikštės triukšmas bei dūdų orkestras, ėmiau ir pagalvojau, o kodėl neišsikepus kamambero..?

Nors mano tinklaraštis tikrai ne kulinarinis (jokių maistinių šedevrų nei kuriu, nei gaminu), tačiau kartais imu ir nusidedu. Kaip šįkart, pavyzdžiui. O istorija labai paprasta: kažkada beklaidžiodama po tinklaraščius viename jų - It doesn't matter - užtikau įrašą apie keptą kamamberą. Suintrigavo, bet ir tiek žinių. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad mintimis vis sugrįžtu ir sugrįžtu prie to kepto kamambero. Ir vis bandau įsivaizduoti bei burnoje pajusti jo skonį. Rimtai, kaip kokių burtų paveikta. Atrodo, tiek visokiausių įdomiausių kulinarinių tinklaraščių su skaniausiais receptais, bet ne, man reikia kamambero ir nors tu ką. Tai va, o šiandien ir kapituliavau prieš tą keptą kamamberą.

Negaliu sakyti, kad manęs nepapirko ir jo paruošimo paprastumas bei trumpa kepimo trukmė (beje, aš žolėmis ir prieskoniais ištryniau bei iškimšau abi sūrio puses). Vienas, du ir galiu mėgautis šiuo sūriu.  Ir dar vynu... 

(Išduosiu paslaptį - kai užsimanai vyno, bet lyg ir nepadoru dabar imti ir alkoholiauti, kepk kamamberą - nes juk vyno reikia pagal receptą, bet ir dalį jo panaudojus, gėrimo vis tiek lieka visai nemažai. O tai negi dabar gadinsi gerą daiktą - reikia prasmingai jį sunaudoti.)

Aišku, Vilmantas labai įtartinai žiūrėjo į šį mano eksperimentą. Taip sužinojau, kad, pasirodo, jis nemėgsta kamambero. Bet savo dalį suvalgė ir dar pakartojo. Iš pradžių sakė, kad labai skanu. Paskui, kiek pagalvojęs, nes juk jis nemėgsta kamambero sūrio, pasiliko prie nuomonės, kad vidutiniškai skanu. 

Aš manau, kad čia jo principai. Man, asmeniškai, labai skanu. :)

...