Pasakojimai nuo sofos: 6,5 km muzikiniu keliu (Hoscheid)

...

Neturėtų būti keista, kad dvi dienas paeiliui atlaikius porą nemažų, tačiau smagių vakarėlių savo namuose, po jų norėjosi paveikti kažką visai priešingo. Juo labiau, kad kaip tyčia smagiai švietė saulė, tai negi trūnysi namuose. Tad pasirausę žemėlapių knygelėse, šeštadienio dienai išsirinkome muzikinį (arba garsinį) 6,5 km ilgio maršrutą (Sentier sonore).


Prie mūsų kompanijos prisijungė ir dar viena draugė, kurios vyras paliko ją vieną savaitgaliauti, o pats išdūmė į karatė stažą, tad autobusu atvažiavę iki Hoscheid visi trys įžengėme į saulėkaitoje tykiai besnaudžiantį miestelį su dideliais namais, fermomis ir dailiai sutvarkytais gėlynais. Man tokie miesteliukai visada sukelia jausmą, kad jie egzistuoja tarsi kitoje realybėje, o mes esame nepageidautini triukšmingi įsibrovėliai.


Miestelyje (kaimelyje) vienintelės katės rodė kažkokius gyvybės požymius. Dar kartais gyvybės raibulių šeštadienio tingulio atmosferoje sukeldavo viena kita pravažiuojanti mašina. Ai, ir dar mes. Ir viskas.


Kadangi maršrutas prasideda nuo bažnyčios, todėl važiuojant ne automobiliu, o autobusu labai patogu išlipti Kräizgaass stotelėje.  Na, o nuo bažnyčios keliukais greitai išveda iš miestelio į pievas, o tada - į miškelį. Tądien mus supo visiška kaimo laukų idilė - paukščių čiulbesiai, iki negalėjimo žydras dangus ir tingiai gulinėjančios karvės.


Maršrutas pavadintas garsų (arba muzikiniu) dėl to, kad gamtos parke (Naturpark Our) palei specialiai parengtą keliuką yra įrengta septyniolika garsinių skulptūrų-instrumentų - grojant jais atseit galima išgauti gamtoje girdimus garsus. Žodžiu, ne tik eini, bet dar ir pramogų randi.


Pirmąjį instrumentą aptikome dar prie bažnyčios (užjaučiu aplinkinių namų gyventojus, rimtai), o beeinant toliau miškeliu ir visus kitus. Savaime aišku, kad reikėjo kiekvieną jų išbandyti.


Mūsų turimame žemėlapyje minima, kad nepaisant to, jog maršrutas sunkokas, jis yra visiškai tinkamas pradinokams ir akliesiems. Ir  iš tiesų keliukas nėra fiziškai sudėtingas, nors vienoje vietoje yra gana nuožulnus nusileidimas, o prieš pabaigą - statokas pakilimas viršun, tačiau žvelgiant į pakeliui sutiktą kalnų batais apsiavusią šeimynėlę su dviem mažais vaikais tikrai neatrodė, kad pastarieji būtų nuvargę ar jiems būtų  per sunku.


Lėtai traukdami, diskutuodami apie mėgstamiausius patiekalus (tai buvo ženklas, kad metas sėsti palei upelį ir užkąsti) bei tiesiog besimėgaudami gamta be minėtos šeimos dar sutikome lėtai risnojančius žirgų būrelio dalyvius, tradiciškai aptikome bičių avilius bei turėjome progą pavaikščioti basomis, kadangi vienas iš pakelės užrašų siūlė nusiauti batus ir, besiklausant vėjo šiurenimo medžių viršūnėse, paėjėti basomis kojomis, ir taip pajusti pušų spyglių bei samanų tekstūrą.

Iš trijų basas panoro pavaikščioti tik vienas. Mes su Ieva, matyt, esame lepios miestietės. O aš ypatingai lepi, nes šiuo metų laikų ir konkrečiai bevaikštant po šį mišką mane labiausiai erzino nuo medžių šakų ant plonutėlių gijų (kad net nesimato) bekybančios kirmėlaitės. Eini, eini ir staiga barkšt ir tau po nosimi kirmėlaitė patenkinta sūpuojasi. O jei nepamatai, tai paskui tenka rankiotis nuo drabužių. Feee... Va jos man labiausiai ir gadino išvykos malonumą.


Užtat nepabūgome pabendrauti su susivėlusiomis, bet komunikabiliomis avimis, kurios, dievaži, galvojo, kad už tvoros auganti žolė bei lapai yra milijoną kartų skanesni nei jų pusėje (iš serijos, kaimyno kieme žolė žalesnė). O jei dar ir pačioms nusiskinti nereikia, o kažkas maitina iš rankų, tai apskritai kaaaifas.


Beveik kelio pabaigoje aptikome keistą instrumentą, kurio funkcijos nelabai supratome, bet nusprendėme, kad jis idealiai tinkamas virsmui Kulverstuku (orig. Čeburaška). Kyšt galvą - ir tu jau Kulverstukas, tiesa, truputėlį toks patiuninguotas ir meniškai suabstraktintas. :)


Jaučiu, kad porą instrumentų ir praleidome, nes pasiekę artimiausią stotelę nusprendėme nebegrįžti iki pat tos vietos, kur pradėjome. Atrodė, kad maršrutas visai neilgas, niekur neskubėjome ir nepervargome, bet grįžę kokią šeštą namo iškart kritome miegoti lyg būtume suvaikščioję kokius 30 km. Ir (o tu siaube!) vos vos nepramiegojome Donato Eurovizijos finale.

Na, bet tikrai neblogas tas pasivaikščiojimas išėjo (išskyrus kirmėliūkštes).
....

Komentarai

  1. Labai gražiai sukomponuotos foto :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. nu koks iomus miestelis ir "skambantis" marsrutas! na bet kai parasei apie kirmelaites tai feeeeee kaip nusipurciau... tai jos nuo medziu ir i plaukus ikrenta??? brrrrrr.....
    o va paskutiniam koleze labai pralinksmino tas daiktas su ausim :DDDD toks gerulis

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet kalbėjau su drauge, sakė, kai rudeniop ėjo, jokių kirmėlių nebuvo. Matyt, čia jau mūsų "sėkmė" taip užtaikyti. Na, jos kabo ant tokių siūlėlių, tai jei užkliudysi ar nubrauksi, tai bet kur gali įkristi. Už tai ir ėjau išpūtus akis. :)

      Panaikinti
  3. Tos ausys gal skirtos garsų stiprinimui kaip, kad pirmo pasaulinio karo metu:
    http://vi.sualize.us/view/7101a68ac5162bd3a4d1815c2946662d/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Greičiausiai tu teisus, tai kažkas panašaus.

      Va tokį aprašymą įdėmiau paieškojusi apie tą skulptūrą radau:

      "The listener's island.

      This is a place to lay down, to close the eyes and to concentrate totally upon the diversity of the 'village noises'. In addition, the visitor's ear is supported by two big acoustic funnels."

      Panaikinti
  4. O čia visos skulptūros su pavadinimais:

    1. Son Cube
    2. The listener's island
    3. The garden's sound totem
    4. Facing out
    5. Marimba Alouette
    6. Pop plants/Traces and textures
    7. Forest totem sound
    8. Oozlers
    9. Choeur de la forêt
    10. River music
    11. The forest phone
    12. The tube bell set
    13. The Forest Gong
    14. Buried Resonance
    15. The song of the leaves
    16. Ground xylophone
    17. The musical spectators

    Pagal šitą numeraciją, sakyčiau, pradėjome eiti nuo pabaigos, o įsivaizdavome, kad nuo pradžios. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)