P.S. kartais liuksemburgiečiai pašvenčia

...

Ne, šis įrašas ne apie futbolą ir ne apie tai, kaip italai vakar šventė pergalę.


Šįmet taip jau nuskilo, kad tik grįžusi po smagaus pasibuvimo Lietuvoje stačia galva papuoliau į Nacionalinės dienos (Nationalfeierdag) = oficialios Hercogo gimimo dienos išvakares. Juokingiausia, kad jie neretai tą dieną vadina Groussherzoginsgebuertsdag, kas išvertus būtų jos didenybės Hercogienės gimimo diena, nes Nacionalinė diena buvo "sukurta" valdant didžiajai hercogienei Šarlotei (Charlotte). O tas buvo 1961 metais. Ir nors ji buvo gimusi sausio 23 d, tačiau patirtis parodė, kad tai ne pats geriausias metų laikas tokioms šventėms ir diena buvo perkelta į birželio 23 d. Jos sūnus, pats irgi gimęs sausio mėnesį, toliau palaikė šią naują tradiciją (hmmm, įdomi žodžių kombinacija), jojo sūnus irgi palaikė... Ir va taip viskas išėjo.

Iš pradžių net nelabai susigaudžiau, kas čia vyksta. Na, prie muzikos prie langais aš pripratusi (vasaros metu mes išklausom kokį milijoną geresnių ir blogesnių koncertų), bet šį kartą man pasirodė, kad per daug jau to bruzdesio. Paskui gi tik topt į galvą, taigi didžiūlė šventė šiandien. Na tai viskas viskas aišku.


O kad jau šventė, tai reikia jai pasiruošti. Vėliavų namuose nedėliojome, nors turime kažkur tai nukištą popierinę Liuksemburgo vėliavytę, bet kad jau po langais pakankamai jų plevėsavo. Tačiau artimiausiame kioskelyje susiveikėme hercogų šeimos svarbiausių asmenų - Jų didenybių hercogo, hercogienės ir būsimojo paveldėtojo (beje, jis taip ir vadinamas - le Grand-Duc Héritier) - atspaudą, kad turėtume ką pasidėt ant lango. Nagi beveik visose parduotuvėse taip daro, tik dar portretus įdeda į rėmelius ir apkaišo vėliavėlėmis, kaspinėliais etc. (kaip tik po pernykštės šventės rašiau apie tai). Na, neišbrokijom ir nacionalinio simboliu papuošto alaus. Žodžiu, kad būtų viskas kaip priklauso. :)


Vakarėjant žmonių kiekis po langais ėmė augti, o atidžiau užmetus akį buvo galima išvysti ir įdomesnių veikėjų, vaikštinėjančių aplink. Na, bet nieko nuostabaus, žinant, kad išvakarėse būna toks dalykas, kaip eisena su deglais (norėjau rašyti deglų paradas, bet kažkodėl galvoje iškart iškildavo deglos kiaulės vaizdas, o kiaulės juk čia ne prie ko).


Eisenos su deglais kulminacija vyksta netoli mūsų namų esančioje Guillaume II aikštėje, kur prie merijos įrengtoje tribūnoje įsitaisę Jų Aukštenybių šeima, miesto meras ir kiti svarbūs asmenys stebi eiseną, kurioje dalyvauja skautai, gaisrininkai, įvairių organizacijų, asociacijų, būrelių atstovai etc.


Mes į aikštę atėjome preš pat eiseną, tai šansų rasti padoresnę vietą beveik nebuvo. Bet dėka didžiulių ekranų vis tiek gerai matėme svarbiuosius asmenis. O eisenos dalyvius visai neblogai nužiūrinėti sekėsi ir iš ten, kur sau ramiai stovėjome.


Bežiūrint eiseną man kilo tokios nepadorios mintys, kaip kad, negi hercogų šeimai bei kitiems asmenims nepabosta kasmet žiūrėti tą patį.... O dar ir entuziazmą reikia rodyti... Hmmm... 

Na, bet begyvendama Liuksemburge aš turiu tokį keistą įspūdį susidariusi (ir ne aš viena), kad vietiniams gyventojams labai patinka tokie pasikartojantys dalykai, iš serijos "kaip buvo prieš šimtą metų, taip ir dabar". Čia galvoje turiu ne Nacionalinės dienos šventę bendrai, nes šventės yra gerai, bet tokią pačią jos struktūrą. O kur naujovės? Siurprizai? Orginalios idėjos?


Taigi, ekrano dėka pamatėme, kad eisenos dalyviai ne tik paprasčiausiai pražygiuoja pro hercogų tribūną, bet dar juos ir tuputį palinksmina. 

O taigi gal šokiai kasmet vis kitokie? Va tai ir įneša įvairovės. :)


Kai mums pabodo žiūrėti eiseną, patraukėme paieškoti vietelės, iš kurios būtų patogu stebėti fejerverkus. Na, tokių fejerverkų stebėtojų susirinko visa minia. O tarp jų tiesiog negalėjome nepastebėti populiariausių šventės dalyvių aksesuarų. 

Taigi, top 3 yra toks: 1) šviečiančios spalvotos zuikių austytės - nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas, ar mažas vaikas, nors visgi šis aksesuaras labiausiai dominavo tarp merginų; 2) nešviečiantis, bet tai nereiškia, kad nepopuliarus, aksesuaras, ypač tarp vyriškos giminės šventės dalyvių - susuktų balionų kepurės, ypač padedančios išsiskirti minioje; 3) sidabrinės bei juodos žybsinčios skrybėlės - rafinuotų merginų puošmena.


Fejerverkai, mano nuomone, yra pati geriausia šios šventės dalis. Nes jie būna iiilgi ir nuostaaabūs... Tikrai niekur tokių nematydavau. 

Stovėjome užvertę galvas ir apsalę spoksojome. Net fotografuoti nesinorėjo, nes per fotoaparato akutę visai neįdomu stebėti fejerverkus - reikia plačiai atmerktomis akimis, nes reginys išties būna mesmerizing (liet. kerintis, hipnotizuojantis, jei ką...).


Pasibaigus fejerverkams reikia eiti šventės švęst. :) Nes visur aplink minios žmonių, koncertai, didžėjai. Vieno baro muzika stengiasi permušti šalimais esančio baro muziką, o gėrimai liejasi laisvai. Beje, per kai kurias gatves net nesugebėjome prasibrauti dėl žmonių spūsčių. Tokiomis minutėmis ir pajunti, kad gal ir yra tų žmonių Liuksemburge ne tiek jau ir mažai.


Be to, kadangi ir po mūsų langais griaudėja koncertas, tad geriau pavaikštinėti mieste ir pasižvalgyti, nei to koncerto klausytis namuose. Apačioje kaip tik įamžinti taip beveikštinėjant sutikti mums fainiausi šventės dalyviai: nacionalinių spalvų juostele pasidabinęs švenčiantis šunėkas, verslą sukantis Juventus fanas bei žavus šokčiojantis "zuikis".


O kitą dieną, jau tą tikrąją Nationalfeierdag, kai išvakarių šventės, kuri tęsiasi iki kokių trijų ar keturių valandų nakties dalyviai dar miega, o jų paliktų šiukšlių valytojai ilsisi po intensyvaus darbo, Hercogų šeima (groussherzogliche famille), politikai, garbūs svečiai dalyvauja rytinėse mišiose Katedroje. Po mišių tos pačios šeimos garbei bei Nacionalinės dienos proga iš Tiuningeno forto (Fort Thüngen) iššaunama 101 salvė.


O tada vidurdienį vyksta tradicinis kasmetinis karinis paradas, kasmet toks pats arba net ir kartais prastesnis, pavyzdžiui, kai šiųmetinį palyginau su pernykščiu. Tiesa, šįmet buvo didžiulė naujovė - kartu su Hercogu Henri žygiavo ir Paveldėtojas princas Guillaumme. Vat.

Na, ir pabaigai, besidairant į parado dalyvius bei žioplinėtojus, akys užkliuvo už šios šviesiaplaukės mergaitės. Pasakykit, kad čia ne Simpsonų multiko herojė realybėje... Nerealu :)

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)