My cosy sofa

... Aha, tai kas gi be to bjauraus registratoriaus vis dėl to yra Kordoboje gero ir gražaus? Visų pirma, tai esant Kordoboje tiesiog neįmanoma nepastebėti senamiestyje esančios didžiuuulės Katedros ( Catedral de Nuestra Señora de la Asunción ), maurų laikais vadintos Didžiąja mečete. Dėl to liaudyje, o ir šiaip įvairioje literatūroje, ji iki šiol neretai yra pavadinama Katedra-Mečete ( Mezquita-Catedral ). Jeigu kada būdami Kordoboje neužeisite į jos vidų, tai bus didžiulė gėda ir nesusipratimas, nes Katedra ne šiaip sau priskirta pasauliniam paveldui - ji yra išties unikali ir įspūdinga. Iš visos architektūros Kordoboje būtent šią Katedrą-Mečetę ypatingai stipriai prisimenu. Man asmeniškai toji Kordobos Katedra yra ne tiek ypatinga savo išore, kiek vidumi, kuriame labai akivaizdžiai persipina krikščioniškoji ir mudecharų ( mudéjar ; architektūros ir puošybos stilius (12-16 a.), atsiradęs Iberijos pusiasalyje ir apjungęs greta viena kitos egzistavusių musulmonų ir k

... Mes taip. O jūs?  Ir dabar ramiai sau atostogaujame. Ir... Ir... Ir...dar turim dvi "nakleikes". ;)  ...

... Toliau tęsiu vestuvinę temą . Ai, betgi tokios vestuvės nekasdien pasitaiko, taip kad leidžiu sau (ir kitiems, kam įdomu) dar jomis pasimėgauti. Nors religinės vestuvių ceremonijos išvakarėse turėjau labai daug abejonių, ar man pavyks atsikelti ir nueiti pasižiūrėti, kaip ten kas vyksta, bet, pasirodo, viskas pavyko - šeštadienį atsikėlėme labai padoriu laiku, kad jo pakako viskam - ir dušui, ir pusryčiams, ir netgi po pusryčių tingiai geriamam kavos puodeliui. Atėję prie Katedros supratome, kad net neverta prie jos būti ir bandyti kažką pamatyti, nes žmonių masė buvo aplipusi visas apsaugines tvoreles bei kitas atvykstančių svečių bei jaunųjų stebėjimui patogias vietas. Tai net nežinau, kada ten reikėjo mums ateiti, kad būtumę ištaikę įsitaisyti kokioje strategiškai patogioje vietelėje. Todėl per daug nesukdami galvos nuėjome į Guillaume II aikštę, kur pastatytame didžiuliame ekrane vyko tiesioginė transliacija iš vestuvių ceremonijos Katedroje. Žmonių aikštėj

... Šoksim, trypsim, uliavosim, per barzdą varvės, o burnoj vis tiek nieko neturėsim. Taip, taip, taip, pas mus vakar ir šiandien vestuvės. Ne šiaip sau kokios, o didelės ir kilmingos. Švenčiame Liuksemburgo hercogo vyriausiojo sūnaus – princo ir būsimojo paveldėtojo – Guillaume bei Stéphanie de Lannoy, grafaitės; iš labai senos ir kilmingos Belgijos didikų giminės, vestuves. Arba kaip čionais mūsuose vadinama – Mariage Princier . Tai vienas iš retų atvejų, kai kilmingas veda kilmingą... Pasirodo, dabar jau gan retai taip nutinka. Bet ir suprantama, kiek čia tų didikų telikę šiame pasaulyje. Apie vestuves jau buvo kalbama ir joms ruošiamasi dar nuo balandžio mėnesio, kada buvo paviešinta žinia apie įvykusias sužadėtuves. Bet, aišku, didžiausias sujudimas prieš pat įvykį. Ir speciali monograma, vadinama „chiffre“, su jaunavedžių inicialais bei Nassau šeimos karūna, sukurta, ir būsimieji svečiai užkviesti, ir nepasitikint oro prognozėmis (amžinas klausimas: lis – nelis?)

... Dienos ir minutės bėga kaip pašėlusios, aš tik šiandien kažkaip susipratau, kad ruduo jau beveik įpusėjo. Ir kaštonų bei lapų krūvos jau voliojasi po kojomis. Gerai, kad ben tuos pamačiau ir net vieną pasinešiojau kišenėje. Ir rytinis rūkas vis dažnesnis mūsuose. Ką padarysi, pati savanoriškai įsikinkiau į tą darbo ir mokymosi (o gal gražiau būtų – lavinimosi??? dar pridėkime ir sporto, jei tik mano kairioji koja neužprotestuos) voverės ratą, tad skųstis kaip ir neturėčiau. Tik tiek, kad po viso to grįžusi vakarais neturiu absoliučiai jokių jėgų (net pačių menkiausių) užsiimti kokia nors susikaupimo reikalaujančia veikla. Tas tinka ir įrašams šiame tinklaraštyje. Tik vis kažkaip viliuosi, gal įprasiu prie tokio ritmo ir tada jau viskas eis kaip sviestu patepta – viską, ką suplanavusi, spėsiu kuo lengviausiai ir puikiausiai padaryti. ... Žinau, žinau... Bet patys suprantate, truputį tokios optimistinės saviapgaulės irgi reikia. :) Tad su tokiu nusiteikimu bandau nušluoti