Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2013

Pasakojimai nuo sofos: Venerijaus keliais prie Veneros vartų (Porto Venere)

Vaizdas
...
Prieš pradėdami 5terės (Cinque Terre) užkariavimą nusprendėme apsilankyti Porto Venerėje (Porto Venere), nes buvome girdėję, kad Porto Venerė yra žavus miestukas. Tai kodėl neįsitikinus tuo savomis akimis? Be to, per visus haikinimus vėliau laiko galėjome šiam apsilankymui netyčiomis ir pritrūkti. Tad apsidrausdami, kad taip nenutiktų, sėdome į iš Specijos (Spezia) išplaukiantį laivą ir besidairydami į apylinkes nė nepajutome kaip atplaukėme. Galima, tiesa, važiuoti ir autobusu, bet laivu smagiau ir, kad įdomiausia, netgi kiek pigiau (žmogui 7 eurai į abi puses) nei miesto autobusu.

Taigi, kuo toji Porto Venerė įdomi? Na, be to, kad ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus (o jau vien tai liudija, kad miestelyje galima rasti kažką įdomaus), jos pradžia (kaip Portus Veneris) siekia I amžių prieš Kristų. Tais senais laikais būtent čia, rage prie Ligūrijos jūros, šalia romėniško žvejų kaimelio stovėjo šventykla deivei Venerai, o vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatyta bažnyčia apaš…

Pasakojimai nuo sofos: specialiai nespeciali kelioninė "bazė" (La Spezia)

Vaizdas
...

Važiuojant traukiniu iš Bolonijos į Speciją (La Spezia) akių negalėjome atitraukti nuo sužaliavusių kalvų (o gal jau ir visų kalnų) ir bėgančių kalnų upeliukų. Net neįsivaizdavau, kad Ligūrijoje (Liguria) esama tiek daug žalumos. Bet kaip paaiškino vietiniai italai, tos žalumos yra tiek daug būtent todėl, kad čia dažnai lyja.

Viskas aišku, tik tie žodžiai "dažnai lyja" man nelabai patiko, juo labiau, kad pasiekus Speciją mus pasitiko apniukęs dangus. Pagal mano genialų planą, tai jokio lietaus neturėjo būti, nes kaipgi per lietų mes haikinsime po apylinkes. Ne tai, kad būtų neįmanoma, bet tiesiog nelabai malonu, o, kaip pamatėme vėliau, ir pavojinga.

Specija yra visai nedidelis miestukas ant Ligūrijos jūros kranto, gal valanda kelio traukiniu nuo Genujos, tačiau jis yra vienas pagrindinių karinių (yra visas karinis jūrinis arsenalas), industrinių ir komercinių Italijos uostų.

Tad kai kiek apniukusią pavakarę išėjome pasivaikščioti palei jūrą, mus pasitiko ne paplūdimi…

Nuo sofos pro langą: aikštės keistuoliai

Vaizdas
... Senokai berašiau, kas pro tą mūsų langą matosi. Arba girdisi. Jau, atrodo, mažai kas ir benustebina. Dabar va dar dramblių užsiveisė - bet apie juose kitą kartą papasakosiu. Taigi, visai dar neseniai parėjau namo ir neištvėrusi kambaryje tvyrančio karščio pravėriau langą, tada pasidariau kavos ir galvoju, atsipūsiu kelias minutes po darbo. Tikras gėris prisėsti ant sofutės ... :)


Staiga girdžiu keistus garsus. ...??? Jau prie ko, ko, bet prie visokiausių miesto garsų iš lauko - pradedant sunkvežimių burzgimu, baigiant orkestrų maršais - esu pripratusi. Vienintelė reakcija į juos yra arba palikti pravirą langą ir toliau, arba tiesiog uždaryti.

O vat šį kartą girdžiu, kad kažkas lyg ir klavišiniais groja. Kiek neįprasta... Tiksliau, absoliučiai neįprasta. Gatvės muzikantai? Būtų keista. Dažniausiai jie tokių melodijų nesirenka. Bet ir dar ne vasaros vakarinių koncertų metas, kada susirenka ansambliai ir orkestrai, ir jau kad duoda, tai mažai nepasirodo.


Kyštelėjau galvą pro langą,…

Pasakojimai nuo sofos: miestas, kuriame norėjosi ištirpti ir pasilikti (Bolonija)

Vaizdas
...
Ištirpti, tai nereiškia paskęsti kokiame makaronų su Bolognaise padažu bliūde. Oi, ne, ne, nesuklyskite. Bet va imkite ir įsivaizduokite maloniai karštą dieną – tokią, kada atrodo, kad net oras virpa... Kada atrodo, kad visa aplinka ir pastatai aplink yra šiek tiek išskydę. Ir kada imi jausti, tarsi ir pats pradedi po truputį lydytis... Išsilieja kontūrai... Spalvos atrodo vis švelnesnės... Ir lieka nebeaišku, ar čia tu, ar čia miestas, ar čia jau jūs abu virtote kažkuo...

Tai va, pačiai sau netikėtai būtent taip ir pasijutau Bolonijoje. Įsiurbė ji mane be gailesčio. Teprabuvau Bolonijoje kokias dvi su puse, na, gal tris dienas, bet net ir dabar jaučiu ilgesį ir norą sugrįžti. Tai vienas tokių miestų, iš kurių, kaip man atrodo, niekad nenorėčiau išsikraustyti – jame daug modernumo, bet pakanka ir senovės, daug judėjimo, bet galima rasti ir ramybės. Todėl nesuprantu žmonių, iškeičiančių Boloniją pavyzdžiui į Liuksemburgą. Man nuoširdžiai atrodo, kad jie taip padarydami gerokai …