Pasakojimai nuo sofos: specialiai nespeciali kelioninė "bazė" (La Spezia)

...


Važiuojant traukiniu iš Bolonijos į Speciją (La Spezia) akių negalėjome atitraukti nuo sužaliavusių kalvų (o gal jau ir visų kalnų) ir bėgančių kalnų upeliukų. Net neįsivaizdavau, kad Ligūrijoje (Liguria) esama tiek daug žalumos. Bet kaip paaiškino vietiniai italai, tos žalumos yra tiek daug būtent todėl, kad čia dažnai lyja.

Viskas aišku, tik tie žodžiai "dažnai lyja" man nelabai patiko, juo labiau, kad pasiekus Speciją mus pasitiko apniukęs dangus. Pagal mano genialų planą, tai jokio lietaus neturėjo būti, nes kaipgi per lietų mes haikinsime po apylinkes. Ne tai, kad būtų neįmanoma, bet tiesiog nelabai malonu, o, kaip pamatėme vėliau, ir pavojinga.


Specija yra visai nedidelis miestukas ant Ligūrijos jūros kranto, gal valanda kelio traukiniu nuo Genujos, tačiau jis yra vienas pagrindinių karinių (yra visas karinis jūrinis arsenalas), industrinių ir komercinių Italijos uostų.

Tad kai kiek apniukusią pavakarę išėjome pasivaikščioti palei jūrą, mus pasitiko ne paplūdimiai, bet krovininis uostas, prisišvartavę kruiziniai ir kariniai laivai. Pasirodo, kad Specijoje visai nėra paplūdimių; norint pasimaudyti ir pasideginti reikia važiuoti arba į Leriči (Lerici), arba į "Veneros uostą" (Porto Venere), arba apsistoti kitoje Činkve Terės (Cinque Terre = penkios žemės) pusėje esančiame Levanto (Levanto) miestelyje.


Šiaip Specija neišsiskiria niekuo ypatingu. Na, nebent įdomesnis faktas apie senesnius miesto laikus būtų tai, kad po II Pasaulinio karo nacių koncentracijos stovyklose išgyvenę kaliniai būtent iš Specijos išvyko į kitas šalis. O tarp 1945-1948 metų net 23 tūkstančiai žydų slapta pabėgo iš Italijos į Palestiną, dėl to Specija kartais pavadinama "vartais į Sioną" (Schàar Zion).


Bevaikščiojant po ramų miestelį ir beuodžiant mandarinų žiedų kvapą neįmanoma nepastebėti botaniniame parkelyje stovinčios Garibaldžio skulptūros (Giuseppe Garibaldi), palei centrines gatves įsipynusių Karinės technikos bei Šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų (CAMeC) (beje, muziejų yra gerokai daugiau nei mano išvardinti du), o taip pat ir virš senamiesčio dunksančios šv. Jurgio pilies (Castello San Giorgio), kuri dabar virtusi Archeologijos muziejumi (Museo Civico Archeologico "U. Formentini").


Tasai Archeologijos muziejus, žinoma, kad mums besilankant neveikė, tačiau nuo jos prieigų atsivėrė visai nebloga panorama į Speciją.


Speciją mes pasirinkome kaip bazinį miestelį savo išvykoms į 5terę (čia ir toliau, taip trumpinu tas Penkias žemes). Taip padarėme dėl keleto daug priežasčių: kolegų rekomendacijos, pigesnės būsto nuomos kainos (mes penketui dienų išsinuomojome butą) ir pigesnis maistas kavinėse nei kad 5terėje, parduotuvių kiekis ir iš jo išvažiuojantis specialus 5terės traukinukas ir į 5terę plaukiantys laivai.

Apskritai, jei pagrindinis tikslas yra 5terė, tai Specijoje visai verta apsistoti netoli stoties, nes taip bus nušauti net du zuikiai – ir toli eiti nereikės, ir senamiestis bus netoli. Nors visai verta bent kartelį paėjėti pasivaikščioti palei uostą prie raudono švyturių ir mažų laivelių.


Mums atrodė, kad mes nebūsime labai nutolę nuo stoties, bet kaip parodė patirtis, vis tiek per toli. Na, bet čia jau tik mūsų kaltė, nes per vėlai pradėjome dairytis būsto ir viskas masiškai buvo išsoldoutinta (=išparduota), tad nelabai daug ką galėjome rinktis pagal savo norimą kainą.

Savo susirastu butuku nedidelio daugiaaukščio tipo name (condominium) buvome kaip ir patenkinti: erdvus, kambarių net daugiau nei reikėjo, balkonas, virtuvė, dušas – ko daugiau bereikia, na, bet kaina vis tiek galėjo būti mažesnė. Netgi su kaimyne geltonomis šlepetėmis ir juodu katinu sugebėjome susipažinti, nes labai jau ji norėjo bendrauti, net jei pasakyti nelabai turėjo ko, bet vis tiek užeidavo – tai apie mus pasiklausinėti, tai pasiūlyti iš jos perpirkti butą už 180 000 eurų, mat jai nepatinka gyventi tokiame name, tai vėl ko nors. Ai, na, bet žinote, kaip su tais kaimynais būna... :)


Šiaip jau daugiau mes Specijos ir netyrinėjome, nes pagrindinis mūsų maršrutas rytą ir vakarą buvo "butas-stotis-butas". Nors visgi porą vakarų nepraleidome progos susitikti su naujais draugais (Specijos vietiniais) ir pagal jų rekomendacijas kartu apsilankyti pačioje Specijos nuolatinių gyventojų tarpe labai populiarioje seniausioje miestuko tratorijoje "All'Inferno".

Ją rasti nėra labai sudėtinga, tik tiek, kad reikia lįsti po žeme ir jei nesi rezervavęs vietos, tai nėra šimtaprocentinės garantijos, kad pavyks gauti staliuką. Bet mums tąkart pavyko – mmm, minestronės sriuba, kepti ančiuviai ir baltas itališkas vynas...


Kitas mums rekomenduotas kulinarinis gėris buvo itin populiari tarp vietinių picerija, kurios interjeras atrodo labai paprastas, padavėjai irgi paprasti kaip dvi kapeikos, maisto kainos niekur nesurašytos (kas, reikia pripažinti, kiek gąsdino), bet mes surizikavome ir vėlgi likome labai patenkinti, nes buvo ir skanu, ir nebrangu.

O daugiau, tai Specijoje mums terūpėjo, kad kaimynystėje esanti parduotuvė veiktų, duše būtų šilto vandens ir niekas naktimis netrukdytų ramiai išsimiegoti. Aha, žinau, skamba nuobodžiai, bet kai visą dieną haikini, tai labai pradedi vertinti tokius atrodytų elementarius buitinius dalykus. ;)
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)