Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimas su meile (Diekirch-Ettelbruck)

...

Vaikščiota buvo prieš gerą pusmetį, bet pasivaikščiojimas buvo susijęs su meile, tai reiškia, kad aktualus visada. :)

Vieną sekmadienį (o gal šeštadienį..?), kuris kaip tik sutapo su mūsų vestuvių metinėmis, kažkodėl išsiruošėme ne į restoraną šventinių pietų ar vakarienės, bet... pasivaikščioti po Liuksemburgo miškus bei kaimukus. Šįkart šventę švęsti mums norėjosi būtent taip.

Kelionę pradėjome nuo Dykiršo (Diekirch) miesto prie Siuro upės, mūsų apylinkėse garsėjančiu kaip vieta, kur gaminamas liuksemburgietiškas alus labai „originaliu“ pavadinimu - „Diekirch“. :) Pro šį miestelį dažnai pravažiuodavome, bet taip niekad jame ilgiau ir nepasivaikščiodavome. Netgi tada, kai važiavome glostyti asilų bei ieškojome „Velnio altoriaus“.

Todėl nusprendėme, kad prieš pasukdami į haikinimo takelį dar turime pakankamai laiko „prasukti“ pro miesto centrą ir pasidairyti, kaip jame viskas atrodo.

Darau išvadą, kad Dykiršo gyventojai akivaizdžiai didžiuojasi ne tik alumi, bet ir (dėl man nežinomų priežasčių) asilais. Netgi jų miesto talismanas yra ne kas kitas kaip asilas.

  

Dykirše esama ir senosios alaus daryklos komplekse įsikūrusio Nacionalinio karinės istorijos muziejaus (Musée national d'histoire militaire), kuriame yra viena geriausių II Pasauliniam karui skirtų ekspozicijų Vakarų Europoje. Na, bent jau jie taip giriasi. Kada nors gal ir vertėtų užsukti, kol kas pasidairėme tik po kiemą ir pasukome link savo numatyto takelio per mišką.

Greitesniam judėjimui miško taku labai trukdė aplink besirpstančios gervuogės. Juk neįmanoma apsimesti, kad nematai ar kad jų nemėgsti. Kažkokia diversija mums buvo paruošta, ne kitaip. Neveltui tas karinis muziejus visai netoliese įsikūręs.

Šiaip ne taip praėję visas miško viliones patekome į laukus. Bet ir čia netrūko pagundų. Visgi Biblijos studijomis kažkodėl nesusigundėme. Kukurūzų lauku - irgi ne.

Tiksliau, beveik nesusigundėme, nes taip ir maga palandžioti tarp tų aukštų stiebų. Neišeina tiesiog praeiti pro šalį ignoruojant.

Pakeliui užtikę tinkamą kelmą stabtelėjome pasivaišinti šventiniais sumuštiniais bei arbata.

Pasistiprinę ir pailsėję takeliu palei Siuro upę pasiekėme Erpeldanžo kaimą (Erpeldange). Jie vadina jį miesteliu, na, bet man liežuvis nesiverčia - koks ten miestas, jei jame maždaug trys gatvės.

Pagrindine gatve dar nors važiuoja mašinos, o pasukus giliau už jos patenki į tikrą ūkininkų bei karvių karalystę.

Dabar žinau, iš kur atsiranda liuksemburgietiškas pienas. :) Iš gražių karvių. :)

Be karvių, aptikome ir kitų laimingų bei simpatiškų gyvūnų. Ir visi jie susidomėję spoksojo, kokie čia dar nematyti dvikojai aplink sukiojasi.

Na, jei naminiai gyvuliai kaimuose nestebina, tai tikrai ne kiekvienas kaimas gali pasigirti pilimi. O čia, bac, nedidukė pilaitė (Château d'Erpeldange) bestovinti. Į vidų, deja, patekti negalima, nes joje įsikūrusi komunos administracija, tačiau aplink esantis parkas yra atviras visiems.

Apžiūrėję visas kaimo įžymybes, t.y., karves ir pilį, patraukėme toliau link savo pasivaikščiojimo finišo - Etelbriuko miesto (Ettelbruck).

Pakeliui vėlgi aptikome daug memorabilijų apie šiose vietose vykusius II Pasaulinio karo mūšius bei Amerikos ir kitų šalių karius, išvadavusius nuo vokiečių okupantų.

Kol pasiekėme Etelbriuko traukinių stotį, jau ir saulė link laidos pasuko. 

Buvo puiki diena. :)

...