Pasakojimai nuo sofos: kalnai, fjordai ir delfinai (Khasab, Omanas)
...
Tiek kelionių
prisikaupė, kad net nežinau, nuo kurio galo pradėti rašyti. Kad jau
paskutinysis įrašas buvo apie krokodilus, tai dabar įterpsiu įspūdžius iš
nediduko Omano miesto Chasabo (Khasab)
su ožkomis, delfinais, spalvotomis žuvytėmis ir vienu kitu dvikoju padaru.
Chasabo miestą XVII amžiuje pastatė portugalai kaip uostą, leidžianti jų laivų įguloms pasipildyti maisto ir vandens atsargas. Dabar Chasabas yra kalnuotojo Musandamo regiono (Musandam), garsėjančio savo fjordais bei jų įlankomis (arabiškai vadinamomis „khor“), sostinė. Įdomu, kad Musandamą nuo kitos Omano dalies skiria Jungtinių Arabų Emyratų teritorija.
Nepaisant to, vis tiek nesu tikra,
kodėl mūsų kruizinėje kelionėje buvo numatytas sustojimas Chasabe, nes jame,
toks susidarė įspūdis, tėra trys namai ir penkios ožkos. Na, gerai, dar supermarketas
„Lulu“ bei fortas. Nors tiesą sakant, taip ir nenuvykome iki miestelio centro,
kuriame, tikėtina, yra kiek daugiau namų, mažiau ožkų (o gal ir ne), bent
keletas kavinių ir viešbutis. Trumpai tariant, nei labai šurmuliuojančio
miesto, nei didelių kultūrinių pramogų Chasabe nereikėtų tikėtis.
Tačiau, remiantis
tomis nuotrupomis, kurias pavyko rasti šykščiuose vietovės aprašymuose, šis
miestas yra mylimas tiek Irano kontrabandininkų, tiek Omano beduinų bei žvejų;
pastaruosius Omano valdžia (spėčiau, sultonas) tiekdama nemokamą elektrą bei
vandenį bando sulaikyti nepalikti atokiai išsimėčiusių kaimelių Musandamo kalnuose.
Kiek tos pastangos sėkmingos, sunku pasakyti – čia man panašu, kaip Lietuvoje
vis bandoma „sulaikyti“ norinčius emigruoti, tačiau faktas, kad tokių nuo viso
pasaulio atskirtų kaimelių Musandamo pusiasalyje vis dar esama – ir patys
praplaukdami matėme vieną tokį.
Valandėlė praleista
gerai išsilaikiusiame portugalų statybos Chasabo forte (Khasab Fort), susipažįstant su etnografine ekspozicija, yra
visiškai pakankama bendrai pažinčiai su kultūriniu-istoriniu vietovės paveldu.
Beje, šis nedidukas muziejus laikomas vienu įdomesnių visame Omane.
Minėtoji
ekspozicija nedidelė: patranka ar dvi, keletas arabiškų laivelių, pora vietos
gyventojų vasaros dačių egzempliorių,
virtuvės indų komplektas bei koks trejetas buities scenelių iš kasdienio
gyvenimo. Didžiausią įspūdį (bet ne patį geriausią) paliko plakatuose pavaizduota moterų nacionalinio
kostiumo dalis - savotiški antveidžiai, kurie itin priminė Hanibalo Lekterio kaukę „Avinėlių tylėjime“.
Nors, kaip jau
turbūt supratote, Chasabo miestas nesužavėjo, tačiau jo apylinkės yra tikras lobis
uolienų bei gamtos mylėtojams. Tiek visas Mudandamas, tiek jame įsikūręs Chasabas
garsėja savo specifiniais akmeniniais fjordais. Visgi perskaičius žodį „fjordai“
nesiūlyčiau iškart įsivaizduoti žalios Norvegijos gamtos ir jos fjordų. ;)
Musandamo fjordų
grožis yra geologinis - skirtingos uolienų spalvos, formos, raštai bei įlankos.
Vienur kitur tarp akmenų tarsi netyčia įsiterpia koks augaliukas, kurio
atsparumą, spėju, labai greit patikrina nežinia iš kur atsiradusios ožkos.
Geriausia fjordus apžiūrinėti plaukiant vietinių gyventojų laivais „dāw“ (ang. dhow) Hormuzo sąsiauriu (angl. Strait of Hormuz, arab. Maḍīq Hurmuz) tarp Omano ir Persijos įlankų. Ir tai iš esmės yra vienintelis dalykas, ką Chasabe verta nuveikti. Na, gal dar važiuoti pasivažinėti po kalnus, bet kad jau to nedariau, tai nieko ir papasakoti negaliu.
Kad pasiplaukiojimas būtų malonus, geras oras yra būtinybė; na, bet sutikite, žinant, kur Omanas yra įsikūręs, tai didelė tikimybė, kad taip ir bus. Tačiau kartais ima ir „ištinka“ kiaulystė. Atplauki sau į Chasabą su vieninteliu planu - praleisti dieną plaukiojant „dāw“ valtimis ir grožintis fjordais, o čia bac, nuo pat ryto apsiniaukę, vėjuota ir lyja. Na, taigis, taigis, nenusakomai malonu.
Pagalvoję, kad
nesame jau tokie lepūs, o ir plano reikia laikytis, išdrįsome išlipti iš laivo,
susiradome jau belaukiančius vietinius verslininkus-jūreivius ir užsiėmėme
derybų metu. Man asmeniškai derėjimasis yra peilis po kaklu, gerai, kad mūsų
šešerių keliautojų kompanijoje atsirado šiam reikalui turinčių talentą.
Sutarus kainą kartu
su nedideliu būreliu kitų, nepabūgusių bjauraus oro, buvome nuvežti į laivuką,
kur patogiai įsitaisėme ant kilimų bei pagalvių - atseit, jau plauksime. Deja,
lietus priešingai mūsų lūkesčiams ne rimo, o stiprėjo, todėl teko nuo pagalvių
persikraustyti į laivo vidurį, iš ten - persikelti į kitą laivą su rimtesniu
stogu ir susėdus nerimastingai gurkšnoti ypatingai nusaldintą arbatą. Po
arbatos perėjome prie fantos-kolos-spraito
ir panašių gėrybių, vėliau - prie bananų ir obuolių. Lietui nesiliaujant vis
labiau nekantravome ir nerimavome. Atrodė, kad mūsų pažintis su fjordais
pasibaigs taip ir neišplaukus iš Chasabo uosto.
Mūsų laimei,
vietiniai verslininkai bei jūrininkai nebuvo nusiteikę taip lengvai prarasti
apypilnio laivo turistų bei jų sumokėtų dolerių – pasiskambindami kažkam telefonu
bei pasišūkaudami tarpusavyje ragino mus palaukti ir bandė užganėdinti
visokiais skanėstais. Ir tikrai, kažkuriuo momentu pradėjo dangus giedrėti,
lietus apmalšo, tad buvome sugrąžinti ant drėgnų kilimų ir... išplaukėme! Jėėė!!!!!
Galbūt saulei šviečiant viskas būtų atrodę dar gražiau nei prie apniukusio dangaus, bet mes džiaugėmės vien tuo, kad jau nebelijo. Perspektyva praleisti dieną kruiziniame laive nelabai viliojo, nes kai apniukę ir jame ne itin smagu. Galiausiai nelabai ir buvo laiko svarstyti, kas ir kaip būtų, jei nebūtų nustojęs lietus; plaukdami tik dairėmės į visas puses - tai stebėjome uolas, tai svarstėme, koks „malonumas“ gyventi nuo viso pasaulio atskirtame mažyčiame žvejų kaimelyje (atrodo, kad jis vadinasi Khor ash Sham), tai puolėme žiūrėti jūreivių švilpimu prikviestų delfinų, kurių iš pradžių pasirodė vienas, o vėliau – net keletas.
Delfinai... Ką čia
ir bepridėsi. Tik žiūri išsižiojus ir tiek.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl jie atsiliepia į „jūreivių“ švilpimą. Nebent kaskart gauna vis kokio maisto, kitaip – ko plaukti artyn vos tik kažkas pašvilpia? Nors ką tik pasigūglinusi radau paaiškinimą, kad delfinus galimai privilioja laivų variklių gaudesys bei plakamas vanduo. Na, gal...
Delfinams nustojus
aplink mus sukinėtis, tolėliau matėme iš vandens iššokant kažkokias dideles
žuvis. Nieko apie tai neišmanau, o ir tolokai jos buvo, bei labai trumpai
tematėme, todėl nelabai supratome, kas ten per vienos; spėliojome, kad gal kokių
nors tunų ar kardžuvių būta. Visiškai neįsivaizduoju...
Galiausiai debesų
nebeliko, saulė suspindo visu gražumu, tad plaukimas tapo dar malonesnis.
Kažkuriuo momentu mūsų laivukas stabtelėjo prie Telegrafo salelės
(ang. Telegraph Island; arab. Jazirat
al Maqlab), pavadinimą gavusios nuo čia veikusios britų telegrafo stoties.
Visi drąsūs (t.y. nebijantys greičiausiai šalto vandens) ir viskam pasiruošę
(net lietui lyjant „dėl viso ko“ įsimetę maudomuosius) galėjo įšokti
pasiplaukioti tarp sugužėjusių spalvotų žuvyčių. Tuo tarpu kitiems teliko
pavydžiai viską stebėti iš laivo.
Nežinau kokios
apvaizdos vedama lietui pliaupiant aš įsidėjau į kuprinę savo maudomąjį, tačiau
atsiradus galimybei pasiplaukioti - nesudvejojau. Aišku, neapsakomo mažumo
laivo tualete persirengti nebuvo lengviausia užduotis, tačiau vienaip ar kitaip
tai pavyko padaryti - ir aš jau vandeny. Matomumas buvo neblogas, tačiau
nelabai žinojau, kiek laiko mes turime (nes tokių plaukiojančių buvo mažuma), o
ir nutolti toli nuo laivo pabijojau, tai negaliu sakyti, kad labai daug įdomaus
pamačiau. Didžioji dauguma spalvotų žuvelių sukinėjosi aplink laivą, nes iš jo
jas šėrė bananais ir panašiomis gėrybėmis, o paplaukus tolyn nuo laivo vanduo
atrodė įtartinai tuščias. Aišku, vieną kitą trečią mačiau, bet norėjosi ir
daugiau, ir spalvotesnių, ir didesnių.
Bet kokiu atveju,
labai džiaugiausi galimybe įšokti į tikrą vandenį, o ne į klaustrofobinį baseiną
kruiziniame laive, pasidairyti į fjordus ir pamatyti delfinus jų natūralioje
aplinkoje. Pasiplaukiojimą baigėme gelbėjimo operacija – nupūtus į vandenį
vienos iš bendrakeleivių skrybėlę labai stengėmės (tiksliau, „jūreivis“
stengėsi) ją ištraukti iki jai nuskęstant. Ir pavyko! Kaip, sakyčiau, pavyko ir
mūsų pasiplaukiojimas, ypač atsižvelgiant į faktą, kad kruiziniame laive užsakytos
analogiškos ekskursijos buvo atšauktos išsigandus lietaus.
Cha!
...
Komentarai
Rašyti komentarą