Pasakojimai nuo sofos: auksinis ruduo vynuogynuose (Bech-Kleinmacher - Schwebsange)

...

Nors nejučia prabėgusi vasara mūsų per daug nelepino gražiu ir šiltu oru, tačiau atėjęs rudens metas maloniai nustebino. Netgi sakyčiau, kad spalio mėnuo Liuksemburgui buvo fantastiškai maloningas, leisdamas mėgautis puikiu oru ir nuostabiomis spalvomis.

Tokiu laiku savaitgalius leisti namuose būtų absoliuti nuodėmė, tad atkapstę namuose kažkur užkištas ir vasarą beveik nenaudotas pasivaikščiojimų maršrutų knygeles bei išsitraukę kuprines pasistengėme išnaudoti kiekvieną minutę. Juk niekada negali žinoti, kada atslinks tos pilkosios lietaus persmelktos Liuksemburgo žiemos dienos, ir nebeliks nieko kito, kaip pradėti serialų žiūrėjimo maratonus maloniai įsisukus į vilnonius pledus bei apsikabinus arbatos puodus. Bet iki tol...

Organizmui dar nespėjus perprasti pasikeitusio laiko subtilumų, spalio 30-osios rytą pradėjome gerokai anksčiau nei įprastai (na, bent jau atsižvelgiant į tai, ką mums rodė laikrodis) nepaisant netgi to, kad išvakarėse labai smagiai su draugais gaminę ir valgę kibinus namo grįžome prisikimšę kaip meškučiai, svajojantys ilgai, ilgai miegoti. Kaip bebūtų, saulė nuo pat ryto jau viliojo laukan, tad ilgai nesvarstydami išsiruošėme pasivaikščioti po vynuogynus.

Maršrutą pasirinkome ne baisiai ilgą - apie 10 km nuo Bech-Klainmacherio kaimelio (Bech-Kleinmacher) prie Mozelio link Velenštaino (Wellenstein) ir toliau iki pat Švebsanžo (Schwebsange) bei atgalios.

Ir tai buvo tipiškas sekmadienis Liuksemburge, kada maži miesteliai ir kaimai atrodo tarsi užliūliuoti amžinojo miego - gatvėse nei gyvos dvasios, neskaitant vieno kito pravažiuojančio automobilio ar pernelyg budraus kieme uždaryto šuns. Kurį laiką ėjome vienut vienutėliai; vėliau jau pradėjome sutikti vieną kitą tokį pat vaikščiotoją kaip ir mes.

Nežinau, kokios čakros man tarp tų gelsvai ir žalsvai nusidažiusių vynuogienojų atsivėrė, bet jau seniai vaikščiodama gamtoje nejaučiau tokio džiaugsmo.

Gera.
Gražu.
Tylu.

Nusiraškai kokią užsilikusią nuo skynimo vynuogę, prisėdi karštos arbatos puodeliui iš termoso, paskaitai vieną kitą informacinį aprašą apie vynuogių rūšis ar jų auginimą, galiausiai, tiesiog grožiesi aplinka bei pliurpi, kas ant seilės užeina. Rojus. :)

Pakeliui užtikome netgi sūpynes; gaila tik, kad jos jau buvo atsidūrusios šešėlyje, tai ilgiau pasėdėjus darėsi vėsu, nors sekmadienis buvo ypatingai šiltas - vaikštinėjome po vynuogynus nusimetę visas savo skrandas.

Pakeliui užtikome keletą nuorodų, vedančių į pagundą, bet mes atsilaikėme, nes... niekas neveikė. :) Sekmadienis juk. :)

Praėjome „tuščią kapą“,  žvilgsniais nulydėjome vištų piemenį, nešiną vytele nepaklusniosioms, aptikome „stebuklingą fontaną“ - pirmą rugsėjo sekmadienį vyno šventės metu iš jo trykšta ne vanduo, o nemokamas vynas, ach... ;)

Baigę vynuogynų apžiūrą patraukėme palei Mozelio upę iki Remišo (Remich) - jis tebuvo tik už vieno kilometro, ir čia mūsų laukė netikėtumas - galybė žmonių. Tokios minios, išėjusios pasidžiaugti gražiu sekmadienio oru ir pasižmonėti, jau seniai nebuvau mačiusi. Tai štai kur visi Liuksemburgo žmonės slepiasi saulėtą sekmadienį - „Liuksemburgo Rivjeroje“. :)

...