Pasakojimai nuo sofos: mažo-didelio Tanžero įdomybės (Marokas)

...

Labai didelis miestas. Labai mažas miestas. Negaliu apsispręsti, kuris iš dviejų paminėtų Tanžero apibūdinimų yra tikslesnis, nes, mano akimis, jie abu yra teisingi. Viskas priklauso nuo požiūrio.


Tanžeras (Tanger; Tangier; Ṭanjah) iš tiesų yra didelis – tai trečias pagal dydį Maroko miestas, turintis apie milijoną gyventojų, ir antras pagal svarbą šalies industrinis centras, todėl galvojant apie jį labai prašyčiau neįsivaizduoti Palangos ar Šventosios. Taip pat tikriausiai nenustebinsiu paminėdama, kad tai yra labai senas miestas (jo užuomazgos siekia penktą amžių prieš Kristų ir anksčiau), patyręs įvairių kultūrų – finikiečių, berberų, arabų, ispanų ir kt. – įtaką.


Viename mieste įsikūrusios žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės, iš užsienio (Europos, JAV) atvykstantys imigrantai, šešiolika metų gyvavęs tarptautinės zonos statusas (iki pat 1956 m.) – visa tai neabejotinai kūrė labai savitą Tanžero atmosferą. Prie to prisidėjo ir miestą pamėgę žymūs menininkai, pavyzdžiui, Tenesis Viljamsas (Tennesee Williams), Anri Matisas (Henri Matisse), Džekas Keruakas (Jack Keruac), „The Rolling Stones“, ekscentriški milijonieriai ir slaptieji agentai, jau nekalbant apie visokio plauko sukčius ir lošėjus, ir šiaip lengvo gyvenimo mėgėjus.


Maroko šiaurės vakaruose įsikūręs Tanžeras dėl geografinio artumo Europai, konkrečiai - Gibraltarui ir Ispanijai, sulaukia daug ispanų turistų. Prie miesto veikiantis atnaujintas oro uostas, pavadintas Tanžere gimusio XIV a. žymaus keliautojo Ibn Batutos (Ibn Battouta) vardu, taip pat prisideda prie turistų skaičiaus augimo. Vieni jų buvome ir mes, už 30 eurų sugalvoję aplankyti Afriką (Afrika, žinoma, skamba egzotiškiau negu Marokas). Be to, reikėtų nepamiršti, kad Tanžero uoste sustoja kruiziniai laivai. Įsivaizduoju, kad vasarą Tanžeras turėtų būti tiesiog kunkuliuojantis turistų katilas. Žiemos metu - anaiptol: viskas ramu, gana tylu ir tingu.


Nepaisant to, ką vos keliomis pastraipomis aukščiau rašiau apie Tanžerą, užsukus į jį žiemą, miestas atrodo labai mažas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad vasarą jis labai „išsiplėstų“ – vis tiek vienas, du ir apeini jį. Įdomiausių Tanžero vietų ir objektų apžiūrėjimui daugių daugiausia galima užtrukti dvi dienas (dažnai – trumpiau). Net vis prisėdant turistams reklamuojamose tarptautinę „aurą“ turinčiose kavinėse (pavyzdžiui, Café A L'Anglaise ar Grand Café de Paris) ar baruose, kur savo laiku mėgo lankytis žymūs amerikiečių bei Europos menininkai ar šiaip bohemos atstovai (Le Salon Bleu, Café Tingis), vis tiek ilgiau nelabai užtruksi. Be to, kiek ilgai galima eiti iš vienos tokios kavinės į kitą, juk anksčiau ar vėliau net geriausios pramogos tampa nuobodžios.

Visgi nedidelis turistų pramogų kiekis dar nereiškia, kad tai yra neklaidus miestas. Galiu garantuoti, kad turistaujant Tanžere neįmanoma bent kartą nepaklysti. Ir taip jau rimtai paklysti, kai negelbėja nei turimas žemėlapis ar visokie ten apsai mobiliajame.


Beveik jaučiu iki manęs atplūstantį skeptiškumą, tačiau pabandykite kada be žemėlapio (nors ir jis ne ką pagelbės) užsukti į Tanžero mediną (senamiestį-turgų),  ir tada mes pakalbėsime dar kartą. :) Ypač šis potyris „smagus“ jau sutemus, kai vargšui pasiklydusiam, na, ar bent jau taip atrodančiam, bet iš paskutinių jėgų savo orumą siekiančiam išsaugoti turistui bando pagelbėti tiek vaikai, tiek visokie neaiškūs tipai.

Be abejo, ir mes patys neišvengėme šio „malonumo“. Du vakarus paeiliui sugebėjome pasiklysti vaikštinėdami po mediną; abu kartus labai panašioje vietoje, nepadėjo ir tai, kad telefone žemėlapius turėjome, nes kažkokiu stebuklingu būdu gatvelių ir posūkių buvo (arba bent jau taip mums pasirodė) kur kas daugiau nei pažymėta žemėlapyje, o ir jų pavadinimai nežinia kur išsislapstė. Jausmas toks, na, sakykime, nelabai malonus: kam gi patiktų jaustis šiek tiek idiotu, paklydusiu trijose gatvelėse?


Tiesa, kelią vargais negalais suradome patys, tačiau teko kiek pasistengti ir pasitelkti visus aktorinius gebėjimus bandant aplinkinius įtikinti, kad mūsų vaikščiojimas pirmyn ir atgal turi kažkokį svarbų tikslą ir yra absoliučiai logiškas. Prieš kelionę skaitinėdama užtikau „pasakas“ turistams pagąsdinti apie Tanžero medinos klaidumą – buvau absoliučiai tikra, kad šie pasakojimai perdėti. Anaiptol… Išbandėm savo kailiu. :)


Medinos skiriamasis bruožas – daugybė tarsi labirintas susivijusių siaurų gatvelių, kuriose persipina mauriškosios ar Europos kolonijinės architektūros gyvenamieji namai, kavinės ir parduotuvėlės, pasiruošusios kiekvieną turistą įsiurbti ir neišleisti tuščiomis rankomis. Pirmajame įraše apie Tanžerą jau rašiau apie berberų kilimą, kurį vos ne prieš savo valią išsinešėme. Visgi tos gatvelės yra savotiškai žavios, pilnos vietinių gyventojų, bėgančių savo reikalais ar plepančių su draugais, bei turistų keliamo šurmulio.

Iš vienos pusės medina išeina netoli uosto. Iš čia gražu žvalgytis į Viduržemio jūrą, stebėti judėjimą uoste bei sekti medinos sienų restauravimo darbus.


Tanžeras turi ir savo pliažą, kurį lengviausia pasiekti žingsniuojant palmėmis apsodinta promenada palei Viduržemio jūrą (lygiagrečiai eina ir nenutrūkstamas automobilių srautas Muhamedo VI alėja (Ave Mohamed VI)). Pagrindinė miesto pliažo dalis buvo remontuojama, todėl dėl vykstančių statybų (ir lietaus) mes jo taip ir nepamatėme.


Tačiau eidami promenada į kitą pusę – kelias netrumpas, bet gražus ir mums labai patikęs – pačiame jos gale taip pat aptikome nedidelį pliažo ruoželį, kuris būtų visai jaukus, jeigu aplink mėtytųsi mažiau šiukšlių.


Iš kitos pusės medinos ir „Naujojo miesto“ (Nouvelle ville) ribas žymi Didžioji aikštė (Grand Socco arba, oficialiai, Place du Grand 9 Avril 1947).


Grand Socco be mečetės ir gausybės parduotuvėlių bei dengto maisto turgaus dar galima užtikti ir veikianti kino teatrą (Cinémathèque de Tanger; CinémaRIF). 


Vieną ypatingai lietingą vakarą kaip tik ir nusprendėme jame pažiūrėti filmą – vyko Europos filmų savaitė. Filmo pradžioje jau išsigandome, kad kažkokiu būdu apsižioplinome ir atėjome ne į tą filmą, kurį norėjome pamatyti, nes vaizdai ekrane visiškai neatitiko filmo aprašymo. Po gerų penkiolikos minučių supratome, kad visą tą laiką žiūrėjome ne filmą, o kažkokį kino žurnalą apie tai, kaip Izraelis žiauriai elgiasi su Palestinos žmonėmis. Pasibaigus šiam iš dalies propagandiniam filmukui prasidėjo lauktasis filmas ir vėl viskas buvo gerai mūsų pasaulyje. :)


„Naujojo miesto“ dalis turistus džiugina modernesne – XIX a. ir XX a. sandūros – architektūra. Čia galima rasti nuolat šurmuliuojančią Pastero alėją (Avenue de Pasteur), kavines, parduotuves, bankus, visoje šiaurinėje Afrikoje garsėjusį Didįjį Servanteso teatrą (Gran Teatro Cervantes) ir, be abejo, „Tinginių terasą“ (Terrasse des Paresseux), nuo kurios atsiveria puikiausi vaizdai.


Be medinos ir „Naujojo miesto“, kita įdomi miesto dalis, beje, irgi iš vienos pusės susiliejanti su medina, yra Kasbahas (Kasbah). Įsikūręs aukščiausiame miesto taške seniau jis funkcionavo kaip gynybinis bastionas, o dabar nuo jo viršaus galima grožėtis Viduržemio jūros ir uosto panorama. 


Kasbahe gatvelės taip pat siauros, bet parduotuvėlių nedaug; čia galima rasti nedidelių nišinių viešbučių, kavinių bei baltai išdažytų gyvenamųjų namų, šen bei ten paspalvintų Marokui būdingomis ryškiai mėlyna (indigo) ir smaragdų žalumo spalvomis.


Tiesa, vienur kitur galima užtikti besiganančią vištą ar vaikštinėjantį katiną, o šiaip – ramus rajonas. Kažkur jame yra keliautojo Ibn Batutos kapas, tačiau mes jo nebeieškojome. Kasbahą apeiti pakanka kažkur valandos, na, galbūt dviejų, jei kyla pagunda prisėsti kavinėje arba užsukti į muziejų.


Būtent istorijos muziejus (Musée de la Kasbah), įsikūręs paskutiniojo nepriklausomo Maroko sultono rūmuose, mus labiausiai ir domino. Jame nėra gausu eksponatų, nors tarp jų esama ir keletas garsesnių, pvz. mozaika iš romėnų Volubilio miesto (Volubilis). 


Visgi atmintyje labiausiai išliko ne eksponatai, o Sultono rūmų (Dar-el-Makhzen) pastatas.


Dviejų aukštų rūmai, kuriuose buvo įsikūręs sultonas su savo haremu, vergais ir tarnais (168 žmonės), palieka keistą įspūdį: atrodytų lyg ir nedideli, tačiau erdvūs. Tikriausiai tokį jausmą kelia nemažas pirmo aukšto kiemas bei antrajame puoselėjami sodai. Be abejo, ir tai, kad lankymosi metu aplink tikrai nezujo tie 168 žmonės – mes buvome beveik vieni. :)


Gaila, kad antrajame aukšte atidarytas buvo tik vienas iš dviejų sodų, neveikė fontanai ir kavinė. Na taip, žiema...


Tolstant nuo istorinės Tanžero miesto dalies link gyvenamųjų kvartalų prisižiūrėti galima visko – nuo šiukšlėmis nusėtų gatvių, aplink besitrainiojančių kačių iki žuvis iš mobilaus vežimėlio pardavinėjančio žvejo ar kapinėse ožkų ir avių bandą beganančio piemens.


Toks ir mūsų pažintas Tanžeras: labiau lietingas nei saulėtas, šiek tiek šiukšlinas ir apsilaupęs, bet tuo pačiu baltai spalvotas ir šurmuliuojantis, neabejotinai kiekvienam atvykėliui keliantis galvos skausmą ir greitai jį nuplaunantis saldžia mėtų arbata. Viskas įskaičiuota, taip sakant.

Dar ne pabaiga. ;)
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)