Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (II) (Florencija, Italija)

...

Antrąją dieną Florencijoje (pirmosios dienos įspūdžiai - čia) visą dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje (Piazza del Duomo) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros kupolą jau teko įsigyti bilietą.

Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas  į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną.



Pirmiausia užsukome į Katedrą (Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba tiesiog Il Duomo di Firenze), kurios baltos, žalsvos ir rausvos spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios interjeras – asketiškai santūrus. Toks santūrumas tik dar labiau išryškina Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi) kurtą Katedros kupolą, kuris net ir praėjus 600 metų po jo užbaigimo tebėra didžiausias iš plytų ir kalkių skiedinio pastatytas kupolas (duomo).



Visuomenės paaukotų lėšų dėka XV amžiuje iškilusi katedra net ir po šimto metu negalėjo pasigirti turinti kupolą, tad neapsikentus buvo paskelbtas konkursas jam suprojektuoti. Iš visų pateiktų projektų gausybės buvo pasirinktas Bruneleskio pasiūlymas, kadangi jis pateikė aiškų inžinerinį sprendimą, kaip sukomponuoti tokį didžiulį kupolą, kuris atlaikytų didžiulį svorį ir nesugriūtų: kupolą padaryti dvisluoksnį, kurių antrasis, laikomas ketverto grandinių, sutvirtintų akmenimis, funkcionuotų kaip atrama išoriniam.
Į katedros kupolą galima užkopti, tam tereikia įveikti tik kokius keturis šimtus ar panašiai siaurų laiptelių su daugybe kitų kopiančių viršun žmonių kompanijoje ar prasilenkti su besileidžiančiais žemyn. Liftas? Koks dar liftas, pamirškite. Tas tai tikrai nebuvo smagioji dalis, nes „laiptinė“ ankšta ir tvanki, o mūsų lankymosi metu netgi nebuvo turistinis sezonas. Kas darosi lipant karštuoju metų laiku, brrr, nenoriu apie tai net pagalvoti.



Tačiau už kančias būna atlyginta. Visų pirma, galima iš arti pasigėrėti nuostabiuoju kupolu ir ant jo išpaišytomis Paskutiniojo teismo scenomis. Tiesa, kadangi praėjimas labai siauras, tai už tavęs einantys žmonės neleidžia kaip reikiant įsijausti į grožėjimąsi. Ir tai tikrai nervina. Tiek ilgai lipus aukštyn, norisi pasimėgauti neskubant.
O pažiūrėti yra į ką, juk Džordžo Vazario (Giorgio Vasari) sukurta freska yra milžiniško didumo – net 3600m². Šeši koncentriniai apskritimai tematiškai užpildyti įvairiomis biblinėmis ir alegorinėmis figūromis. Tiesa, Vazaris mirė neužbaigęs freskos, jo darbus perėmė Federikas Zukaris (Federico Zuccari) su pagalbininkais. Būtent todėl freskos kokybė įvairiose vietose skirtinga – prie jos darbavosi skirtingi menininkai, naudoję skirtingas piešimo technikas. Zukariui nepatiko Vazario „fresco“ stilius, todėl jis bandė įtvirtinti savąjį bei vietoje, skirtoje to meto asmenims, nepamiršo įkomponuoti savęs bei savo artimųjų. 



Visų antra, užlipus galima apžvelgti Florencijos panoramą. O ji graži. :)
Toliau eilė atėjo apsilankymui Švento Jono krikštykloje (Battistero di San Giovanni), stovinčioje keli žingsniai nuo katedros. Kadangi Pizos krikštyklos viduje taip ir nepabuvome, buvo labai įdomu išsiaiškinti, kas per „daiktas“ toji krikštykla ir kam ji reikalinga kaip atskiras pastatas.
Pasirodo, romaniškojo stiliaus krikštykla yra vienas seniausių Florencijos pastatų (XI a. vid. - XII a. vid.) ir turi Mažosios bazilikos statusą. Iki pat XIX amžiaus pabaigos visi katalikų tikėjimo florentiečiai buvo krikštijami būtent čia. Florencijos krikštykla garsėja savo bronzinių durų dekoru, nors iš dabar esančio trejeto tik vienos yra originalios – kitos dvi šiuo metu saugomos muziejuje, jų vietoje įdėti pakaitalai.



Krikštykla yra aštuonkampio formos (įdomu, kad nuo ankstyvosios krikščionybės krikštyklos dažniausiai būdavo būtent aštuonkampės), akį traukia mozaikinės lubos, scenos iš Biblijos ant sienų. Jos interjero baltai žaliame dekore susipina įvairūs stiliai – rytietiškas, romėniškas, krikščioniškas. Trumpai tariant, vidus tikrai įspūdingas.



Mums išėjus iš krikštyklos supratau, kad reikalinga pertrauka; jei negausiu kavos puodelio dabar pat kur nors jaukioje kavinėje, fizinių anei moralinių jėgų užlipti į varpinę tikrai neturėsiu. Ir gal net kokia nuovargio isterija netikėtai gali apimti. Pauzės reikalingos visame kame, ane?
Pasimėgavus kavos puodeliu jau galima šturmuoti katedros varpinę (Giotto’s Campanille) - Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrinį. Varpinė būdama puikiu Florencijos gotiškosios architektūros pavyzdžiu harmoningai papildo katedros ir krikštyklos duetą. Vėl kokie keturi šimtai su viršum laiptelių siauroje laiptinėje su krūva žmonių (neįsivaizduoju, ką daro žmonės, turintys klaustrofobiją), beveik 85 metrai ir mes vėl viršuje. Jėėė!




Tiesą sakant, kiek abejoju, ar taip jau būtina lipti ir į duomo, ir į varpinę, jeigu domina tik Florencijos panorama. Žinoma, visai smagu užlipti į abu – iš vieno gražiai matosi katedros kupolai, kitame galima iš arčiau apžiūrėti kupolo vidaus piešinius, bet gal visgi tai reiktų daryti bent jau ne tą pačią dieną. Kojos jums už tai tik padėkos. Man asmeniškai gal maloniau lipti buvo į varpinę, bet čia labai jau subjektyvu.



Nusileidę žemyn pasijutome kamuojami alkio. Teko ieškoti kuo čia patenkinus savo kūnų poreikius prieš einant į Katedros meno muziejų. Taip besidairydami aplink, kur ir ko čia užkandus, susigundėme pannini con lampredotto, nes visur jie buvo kišami kaip puikus užkandžio pasirinkimas. Iš karto galiu pasakyti, kad šio vietinio „skanėsto“ skonis buvo pusė velnio, bėda, kad pamatėme, kaip jis daromas – verdamas jautienos ar karvės „kažkas“ su lašiniu ir skūra – ir tai atrodė tikrai labai „viaukt“.


Minėtieji lampredotto yra tradicinio Florencijos valstiečio patiekalo pavyzdys. Jie gaminami iš paskutinio, ketvirtojo, karvės skrandžio. Pasirodo, toks skrandis susideda iš liesesnių ir riebesnių dalių (atitinkamai gala ir spannocchia), ir užsisakant tokį sumuštinį galima (ir gal net būtų protinga) prašyti nuimti tą riebesnę dalį, nors tikri žinovai tokį pasirinkimą laiko beveik lampredotto išniekinimu. Bet tada mes, žinoma, dar nežinojome tokių subtilybių. Taigi, skrandis verdamas kartu su pomidorais, svogūnais, petražolėmis ir salieru, tuomet uždedamas ant traškios bandelės sulietos virimo skysčiu ir pagal skonį pagardinamas specialiu padažu padažu, druska ir pipirais. 
Kadangi jau užsisakėme, tai nedrįsome pabėgti, pasiėmėme ir valgėme atbulais dantimis. Tačiau šiuo atveju net ir aštuoni metai skonio lavinimo Liuksemburge nepadėjo; dalį suvalgėme, dalį išmetėme ir patraukėme ieškoti kokakolos saviesiems lampredotto paniniams nuplauti.



Išgyvenę šį kulinarinį nuotykį buvome pasiruošę muziejaus šturmui. Katedros meno muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) įsikūręs netoli katedros esančiame pastate, taigi, ranka pasiekiamas. Muziejus nėra didelis (tokio, kaip aš sakau, „protingo“ dydžio), tačiau jame laikomi įvairių meno kūrinių originalai, perkelti iš katedros, varpinės bei krikštyklos. Tarp jų galima rasti Pizano, Donatelo, Mikelandželo darbų, pagarsėjusias Giberčio kurtas duris, pramintas „Rojaus vartais“. Todėl tikrai verta šiam muziejui skirti bent šiek tiek laiko.



Apibendrinant, dienos Florencijoje buvo intensyvios ir užimtos. Taip norėjosi kuo daugiau visko pamatyti ir aplankyti, nes labai gi įdomu. Tikrai norėčiau dar kokį kartą ten nuvykti – tiek gerų muziejų laukia. O ir vienuolių giesmės liko neišgirstos. Ir skani kava iki galo neišragauta. Na, ir šiaip miestas fainas, apgaubiantis savita aura. :)

...

Komentarai

  1. wow. kaip miela skaityti tikrus dalykus internete, be jokio influenceriu marazmo... Aciu. suskaitau viska dabar.
    ____________________________________
    mano gyvenimo taškai ir džiaugsmai:
    Mezgimo siūlai internetu,Roletai diena naktis,Žalūzijas,Marketingo konsultacijos,Suomių vertimai

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)